Nesu iš tų, kurie demonizuoja technologijas. Turiu skaityklę, kasdien skaitau straipsnius internete, o YouTube’e dažnai randu turinio, kuris įkvepia labiau nei bet kuri knyga. Bet yra viena problema, kuri vis pasikartoja: kai tik pradedu skaityti ilgą tekstą ekrane – ar tai būtų naujienų portalas, ar net elektroninė knyga – po 15 minučių imu blaškytis. Staiga atsidarau el. paštą, galvoju apie vakarienę, prisimenu, kad reikėtų pasitikrinti orą. O po pusvalandžio pagaunu save „scrollinantį“ Instagramą.

Tuo tarpu, kai į rankas imu popierinę knygą, laikas kažkaip sustoja. Mintys ima tekėti nuosekliai, puslapiai verčiasi tyliai, o aš galiu valandą nesustodamas skaityti ir net nepajusti laiko tėkmės. Tai man pasirodė keista – juk informacija ta pati. Tai kodėl taip skiriasi pojūčiai?

Kaip bandžiau išmokti skaityti internete taip pat giliai, kaip iš knygos

Pirmiausia pagalvojau, kad problema galbūt slypi manyje – gal tiesiog praradau gebėjimą susikaupti? Pradėjau ieškoti būdų „treniruoti“ dėmesį: išjungdavau pranešimus telefone, skaitymui skirdavau atskirą laiką, net pabandžiau naudoti „focus apps“, kurios blokuoja kitus puslapius. Šiek tiek padėjo, bet tik laikinai.

Pastebėjau vieną dalyką – skaitymas internete dažniausiai susijęs su pasirinkimais. Vos tik pavargsti nuo vieno teksto, dešinėje – dar penki. O po jų – dar šimtai. Tai tarsi begalinis bufetas: paragauji vieno kąsnio, kito, trečio – bet niekada nepasisotini. Tuo tarpu knyga siūlo tik vieną pasirinkimą: skaityk arba padėk. Ir, keista, bet toks ribotumas veikia labai išlaisvinančiai.

Dar viena kliūtis – vizualinis triukšmas. Net pačiuose kokybiškiausiuose portaluose yra reklamos, nuorodos, iššokantys langai. Net jei jų nepastebi sąmoningai, smegenys vis tiek turi filtruoti viską. O tai sekina. Popierinėje knygoje nėra nieko, kas trukdytų – tik tu ir tekstas.

Man taip pat atrodo, kad skaitant internete, mintys ima „šokinėti“. Tarsi manyje įsijungtų kažkoks vidinis plinko žaidimas – viena mintis nukrenta čia, kita ten, trečia visai prapuola po reklama. O galiausiai lieku su keistu jausmu: lyg visą dieną kažką skaičiau, bet nieko neišsinešiau.

Bandžiau skaityti rimtesnius straipsnius PDF formatu, net pabandžiau kelias dienas skaityti naujienas tik per skaityklę. Tuo metu buvo šiek tiek geriau – ekrano lėtas atsinaujinimas verčia lėtinti ir mintis. Bet vis tiek – ne tas pats. Jautėsi, kad tikras ryšys su tekstu atsiranda tik tada, kai viską atiduodu vienam dalykui – o tam idealiai tinka popierius.

Ką išmokau ir kuo noriu pasidalinti

Ši patirtis man parodė vieną paprastą tiesą – mūsų smegenys nėra sukurtos daugiafunkciam skaitymui. Jos linkusios gilintis, bet tik tada, kai duodame joms tam tinkamą aplinką. Ir nors technologijos gali padėti gauti informaciją greičiau, gilesniam suvokimui, emociniam ryšiui ar net vidinei tylai vis dar laimi knyga.

Be to, pats fizinis skaitymo veiksmas – knygos laikymas rankoje, puslapio lietimas, net knygos svoris – kažkaip įžemina. Jauti, kad skaitai ne tik galva, bet ir kūnu. Internete viskas tarsi išplaukia: akys skaito, bet rankos jau spausčia kitą nuorodą, mintys lekia į priekį, o dėmesys… Na, jo dažniausiai ten nebelieka.

Nuo tada pasidariau taisyklę – jei noriu tik „pasiganyti“ mintimis ar sužinoti paviršutiniškai, renkuosi ekraną. Bet jei noriu tikro skaitymo – to, kur po kelių puslapių pamiršti, kur esi – imu knygą. Ir žinai ką? Vis rečiau tenka save įkalbinėti.

O pabaigai – ar kada nors bandėte pauostyti planšetinį ekraną? Nėra to kvapo, kuris pasitinka atsivertus seną gerą romaną. Taip ir žinojau – čia jau joks „e-ink“ nepadės!