Yra trys dalykai, kuriuos lietuvis žino nuo gimimo: kaip pasidaryti mišrainę iš visko, ką rado šaldytuve, kodėl „maksimaliai taupyt reikia“, ir kur auga baravykai. Grybavimas Lietuvoje – ne hobis, o šventas ritualas. Čia nei sporto klubas, nei jogų stovykla nepadės taip atjungti nuo gyvenimo chaoso, kaip trys valandos miške su kibiru ir keistai persikreipusiu stuburu.

Miškas – lietuvių SPA centras

Pamirškit SPA, masažus ir aromaterapijas – lietuvis važiuoja į mišką. Ir kuo toliau nuo žmonių, tuo geriau. Nes grybautojas – tai kaip slaptas agentas: nekalba, nesidalina koordinatėm, o jeigu paklausi, „kur radai?“, tai atsakymas būna – „čia netoli“. Aišku, „netoli“ dažniausiai reiškia 7 kilometrus per brūzgynus, pelkes ir tris kartus pametus orientaciją.

Kas suras daugiau – laimi

Grybavimas turi savotišką konkurencinį elementą. Nesvarbu, kad poilsis, kad gamta, kad sveikata – svarbiausia, kad kaimynas parvežė tik pusę kibiro, o tu – pilną! Tada galima Facebooke dėti „nekaltą“ nuotrauką su prierašu: „Nieko rimto, tik rytinis pasivaikščiojimas.“ O nuotraukoje – 40 baravykų, išdėliotų kaip karaliai. Net ir internetiniai lošimai neprilygsta tam azartui, kai pamatai pirmą baravyką ryto rasoj.

Prigimtinė teisė į grybą

Lietuvis jaučia, kad miškas – jo. Ne valstybės, ne ūkininko Jono, o JO. Ir grybai – taip pat. Jis žino, kur augo prieš 5 metus, ir jei šiemet ten nieko neranda – jaučiasi apgautas. O jeigu pamato kitą žmogų „jo vietoj“ – tada prasideda tylus, bet labai intensyvus psichologinis karas: žvilgsniai, niurzgėjimas po nosim, ir vos girdimas „čia visad mano zona buvo…“ Čia kaip lošimai – niekad nežinai, ar rasi, bet vis tiek eini tikėdamasis didžiojo laimikio.

5 populiariausi ir mylimiausi grybai Lietuvoje

Jei esi naujokas miške ir nežinai, ko ieškoti, laikykis šito sąrašo – tai tarsi grybautojų šventasis penketas. Pirmasis, be konkurencijos, karalius baravykas. Jis – lyg grybų Rolls Royce, apie jį svajoja visi, bet randa tik išrinktieji. Toliau eina raudonviršis – mažiau pretenzingas, bet vis tiek solidus. Trečioje vietoje – voveraitės. Jos mažos, oranžinės, kaprizingos, bet labai geidžiamos keptuvėje su grietinėle. Ketvirtas – lepšis, toks paprastas, bet ištikimas – visada kažkur bus. Ir penktas – rudmėsė. Tikras spalvų pliūpsnis krepšyje, o dar ir skanus. Visi šie grybai lietuviui – kaip nacionalinė komanda: vienus myli, kitų truputį gėdijasi, bet vis tiek renka. Nes kitaip – kas tu per grybautojas?

Ekologija? Ne. Kompotas.

Nors būtų gražu sakyti, kad grybaujame dėl ryšio su gamta, ekologinio gyvenimo būdo ar mindful’umo, bet dažniausiai – ne. Grybai keliauja į konservus, sriubą, džiovyklę ir, žinoma, į šaldiklį – kad žiemą galėtum pasigirti: „Va, čia dar iš rugsėjo rinkimo.“

Tuo metu, kai vieni savaitgalius sieja su miško takais ir tyliais samanų plotais, kiti pasirenka visai kitokį ritmą – vieniems artimesni filmai, kitiems – lošimai internetu ar kitos virtualios veiklos. Bet matyt, grybavimas turi tą savotišką magiją, kurios nepakeis joks ekranas: laukimo jaudulį, netikėtumo džiaugsmą ir tylą, kurios niekur kitur negausi.

Nes kitaip – kas mes tada?

Grybavimas – tai ne tik laisvalaikis. Tai identiteto dalis. Lietuvis be grybų – kaip cepelinas be spirgučių. Mes galim nesuprasti mokesčių sistemos, klimato kaitos ar kodėl po vasaros seka ruduo, bet mes žinom, kada grybų sezonas. Ir tai – svarbiausia.

Jeigu ir šiemet nesi buvęs miške, tai susiimk – kol dar kas nors kitas neištuštino tavo „slaptos vietos“.