SENOJI BALTIJOS VIRTUVĖ
Senoji Baltijos virtuvė (tiek maistas, tiek valgymo kultūra) – daugiakultūris reiškinys, priklausęs nuo pajamų ir užimamos padėties visuomenėje. Patyrinėjus valstiečių, bajorų, miestiečių, didikų, valdovų valgiaraščius išryškėja skirtinga maitinimosi tendencija. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį ir į kiekvieną laikmetį tam, kad būtų galima susidaryti kuo tikslesnį senosios Baltijos virtuvės vaizdą.
Labai svarbūs pokyčiai į Baltijos virtuvę buvo įnešti X amžiuje, kai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Vytautas ir į Lietuvos ribas buvo atgabenti kaimynystės gyventojai – karaimai ir totoriai – kurie su savimi atsivežė ir naują maisto kultūrą. Lietuvoje greitai paplito Viduržemio jūros regiono patiekalai: koldūnaj, kibinai, balandėliai ir kitokie gaminiai su mėsos įdaru. Taip pat buvo pamėgtos ir šaltosios sriubos, iš kurių populiariausia dar iki šiol – šaltibarščiai. Vis tik reiktų pasakyti, kad naujoves pripažino tik žemesnių socialinių sluoksnių atstovai. Ponai liko ištikimi tradicinei baltų virtuvei.
Kitas be galo svarbus etapas Baltijos virtuvei – XV–XVI amžius, kuomet maisto produktai virtuvę pasiekdavo dviem keliais: tiekiami tiesiai iš bajoro dvaro arba importuojami iš svetur.
Tiesa ta, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai mėgavosi plačiu patiekalų asortimentu. Gyvulininkystė buvo labai svarbi to meto ūkio šaka, todėl ant stalo dažnai būdavo kiaulienos, avienos, žąsienos, jautienos ir iš jos pagamintų kumpių, dešrų, lašinių bei skilandžių. Beje, mėsos asortimentą ant stalo praplėsdavo ir vienas iš pagrindinių ponų pomėgių – medžioklė. Bajorai dažnai skanaudavo įvairiausią žvėrieną: stirnieną, šernieną, briedieną ir elnieną. Nebuvo abejingi ir laukinei paukštienai (tetervinams, kurapkoms bei kurtiniams). Tuo tarpu žemesnio sluoksnio virtuvėje vyravo troškintų kopūstų ir mėsos patiekalai, ypač visų pamėgtas – bigosas.
Dar vienas iš to meto populiarių patiekalų – žuvis, kuri būdavo gaudoma dvaro ežeruose, upėse ar tvenkiniuose. Ponai mėgavosi ne tik vietinėmis žuvimis – unguriais, eršketais, lydekomis, karšiais, ešeriais, seliavomis, lynais, karosais, starkiais ar lašišomis – bet ir importuotomis, pavyzdžiui, silkėmis ir menkėmis. Kadangi tuo metu visoje Europoje net166 dienas trukdavo pasninkas, žuvis būdavo nepakeičiamas patiekalas.
Reikėtų paminėti, kad Senoji Baltijos virtuvė neįsivaizduojama be įvairiausių daržovių: ridikų, pastarnokų, agurkų, morkų, burokėlių, ropių bei kopūstų. O išskirtinį skonį patiekalams suteikdavo mėgstamiausi prieskoniai: čiobreliai, česnakai, krienai, porai, salierai, petražolės, mairūnai, kmynai, garstyčios, pipirmėtės ar svogūnai.
Vėliau – XVI amžiaus pabaigoje – Baltijos virtuvė sulaukė neįprastų pokyčių. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona, didikė Bona Sforca praturtino virtuvę itališku maistu: makaronais, alyvuogėmis, vynu ir pan. Vis dėlto, itališka virtuvė Lietuvoje taip ir liko tik kaip šventinė aukštuomenės privilegija.
Jau XVII–XVIII amžiuje buvo sulaukta naujų pokyčių – virtuvėje didžiausias dėmesys buvo skiriamas riebiam maistui, todėl labiausiai vyravo lašiniai, paskaninę (pariebinę) kitus mėsos, ypač jautienos, patiekalus. Valgyta daug naminių paukščių patiekalų, tokių kaip žąsys ar specialiai maitinti gaidžiai – kaplūnai.
Kai kurie senosios Baltijos virtuvės patiekalai iki šiol atrodo be galo skaniai ir savo kvapais vilioja juos išbandyti. Tokia galimybe galima pasinaudoti apsilankius „Šventaragio sodas“ restorane.
Parašykite komentarą