Ne kiekvienam iš mūsų kelionė į Čekiją nutinka gyvenime dėl karjeros, darbo. Man pasisekė, ir kelionė į Prahą autobusu buvo pažadėta dėl to, kad atsirado darbas Prahoje. Ne man, o vyrui. Tačiau tuo pačiu visą laiką ir kankino abejonės – ar aš tikrai noriu ten keliauti, ar aš noriu taip gyventi, ar noriu pamatyti kitą šalį ir miestą, ar veikiau noriu pasilikti savame. Tad apie viską nuo pradžių…

Vertėjo gyvenimas

Mano vyras – vertėjas. Jo gyvenimas gana nepastovus, nes kartais užsakymų būna labai daug, kartais mažiau. Visko pasitaiko, būna ir sunkesnių dienų, kai atrodo, jog jau šitą darbą reikės mesti, ir pradėti ieškoti kažkokio stabilesnio, geriausia jeigu kokiame nors biure. Tačiau negali visą laiką tikėtis tokių dalykų ir negalvoti apie tai, kad kelionė į Prahą autobusu galėtų atsirasti iš niekur nieko, ar kad kas nors tau padovanos naują automobilį. Kaip sako kultūristai – no pain, no gain. Tai reiškia, kad mes turime vienas kitą visą laiką motyvuoti darbui ir dirbti nesustodami. Tai reiškia, kad jeigu nori turėti svajonių karjerą, turi gerokai dėl jos pasistengti, turi tai daryti be paliovos. Taigi, ir man kilo tokie klausimai, ką toliau daryti, kai vyrui nusišypsojo sėkmė, o gal reikėtų sakyti – nuolatinis darbas davė rezultatų. Jis buvo pakviestas labai svarbiam pokalbiui dėl darbo. Tas darbas – Prahoje. Taip ir atsirado kelionė į Prahą mūsų gyvenimo planuose. Tai, ko anksčiau nesitikėjome, dabar ėmė tapti realybe, ėmė pildytis lyg kažkokia svajonė. Vyrui buvo pasiūlytas darbas vienoje diplomatinėje įstaigoje. Tačiau buvo ir tam tikras konkursas.

Ėmė kankinti abejonės

Tikriausiai jeigu viskas būtų nutikę staiga, ir jeigu kelionė į Prahą būtų užklupusi per kelias dienas, tai mes būtume visiškai lengvai ir be problemų išsikraustę. Na va taip – vieną dieną čia, o kitą jau ten. Nieko per daug negalvoji, pasidžiaugi, kad tapai vienu iš tų perspektyvių žmonių, kurie gauna darbus kažkur užsienyje, susikrauni lagaminus ir sakai visiems „viso gero“. Tačiau kadangi kelionės į Prahą iš tiesų niekas dar taip staigiai ir lengvai nedavė, kilo visokių abejonių. Teko svarstyti, ką iš tiesų daryti. Vyras dalyvavo konkurse, iš pradžių vertė visokius tekstus, paskui per Skype bendravo su galimai būsimais darbdaviais. Visa tai susiliejo į kažkokį keistą reiškinį, kai mes laukiame visiškoje įtampoje, ir man jau net ima atrodyti, kad mielai tiesiog ir toliau gyvenčiau savo gražiajame Vilniuje, ir niekur čia daugiau nekeliaučiau. Tačiau šie sunkumai mus privertė ir įvertinti šalį, kurioje gyvename.

Pradžiai apšilsime kojas

Tad belaukdami nusprendėme, kad geriausia išeitis būtų trumpa pazintine kelione i Praha. Aš juk nesu niekada buvusi tame krašte, toje šalyje. Tad kodėl gi turėčiau ilgai tempti gumą ir nepamatyti šalies jau dabar. Nusipirkome savaitgalio kelione i Praha ir susidėjome daiktus. Atėjo metas leisti sau tiesiog kaip paprastiems turistams pasidžiaugti kitu miestu. Juk daug žmonių kaip tik tokiais būdais ir ieško sau laimės. Mes nukeliavome ten. Mane pribloškė šalies gražumas, tikrumas, tyrumas. Tarsi tai tikrai būtų labai graži Lietuvos versija. Kažkoks jautėsi bendrumas su mūsų šalimi, tačiau drauge jautėsi ir tam tikras keistas elegantiškumas, jausmas, kad čia gali nutikti daug smagių, malonių, jaudinančių dalykų, ir kad jie man tiesiog visi prieš akis.