Laisvalaikis

Šaržas tarp mūsų.

,,jis visai nepanašus, jis nepanašus į save, ne ne..“, ,, jo nosis netokia“, ,, aš čia kažkokia stora“, ,,plaukai ne tokie“, arba ,, jis šiame šarže panašesnis nei nuotraukoje“,
,,ai, čia tas, kur su ,,dantais“ piešia“ :), arba ,,žiūrėk, šaržus piešia“. Tokių ir panašių komentarų esu girdėjęs begales. Tačiau visi jie yra savaip teisūs.
Visi mes žiūrėdami į piešinį nesvarbu, ar tai būtų trimečio ,,šedevras“, ar kokio žymaus dailininko peizažas, natiurmortas, ar kokio žymaus karikatūristo politikų draugiški šaržai, ar karikatūra.
Mes skirtingai vertiname, skirtingai suvokiame, ir skirtingas turime nuomones.
Vienam politiko draugiškas šaržas pasirodys labai taiklus, netgi jis pasakytų , kad karikatūristas galėjo ir griežčiau, šmaikščiau sušaržuoti tą ar aną konservatorių, socialdemokratą, liberalą, ar,,valstietį“. Nelabai kas jau taip šiltai atsiliepia apie politikus.
Bet kai pilietis pamato savo šaržą, na pavyzdžiui, kai ,,Kaziuko“ mugėje atsisėda priešais dailininką, pasikraipo, pasišypso, pakikena ir staiga pamato save nupieštą taip , kaip interpretuoja dailininkas.
Kaip dailininkas mato per savo ,,binoklius“, populiaru sakyti – ,,per savo prizmę“.
Tuomet reakcijų būna įvairių. Vieni šypsosi, kvatoja , susiraukia(viduje), nustemba (O), kiti – ,,aš čia nepanašus, bet bus gerai’…, ,,čia gi šaržas“ ..,,kaip karikatūra“.
Taigi, kitus galima šmaikščiai , linksmai, juokingai, net kandžiai nupiešti(pavyzdžiui politikus), bet štai save dauguma nori matyti gražiai, net ,,tiksliai“.
Nosis ne per didelė, turi būti natūralesnė, mažesnė, žandai per daug išpūsti, kaip pas žiurkėną, turi būti švelnesni. Dailininkai, kartais ir perspaudžia, per daug vieną , ar kitą veido bruožą išryškina. Dailininkai irgi yra savotiški psichologai, bandytojai, ir jeigu neeksperimentuosi, neatrasi. Kaip Zita pasakytų: ,,Toks gyvenimas“:)
Šaržus irgi reikia mokėti prisijaukinti. Ieškok ir rasi – Šaržai renginiuose.