Darže mes mėgstame auginti daug ką, ir svogūnus, ir salotas, ir bulves su morkas. Visi, turintys žemės lopą ir ypač gyvenantys šalia, nori turėti ir savų braškių. Na, gal ir perdėtai kad visi. Bet visgi. Braškės – populiarios uogos Lietuvoje, auginamos ir pavienių žmonių, vos po kelis krūmelius ir keliasdešimt uogų kasmet, ir stambių ūkininkų, tiekiančių braškes į Lietuvos turgūs bei parduotuves. Nors tikriausiai sezono metu daug daugiau šansų išvysti pardavinėjamas lenkiškas braškes, nei mūsų vietines.

Bet o gal visgi užsiauginkime šių uogų patys?

Sužinokite – Kaip džiovinti braškes?

Braškės yra artimos žemuogių giminaitės. Kaip žinia, žemuogių Lietuvoje netrūksta, jos auga gana įvairiomis sąlygomis – miškuose ir pamiškėse, apleistuose laukuose, pievose. Taigi, nėra ytin reiklus augalas. Žemuogių Lietuvoje yra kelios rūšys, labiau paplitusios paprastosios, tačiau vietomis gausiai pasitaiko ir šlaitinių žemuogių. Pastarosios žymiai skanesnės, saldesnės, uoga labiau suplota, neturi priekyje snapelio. Atsiskiria jos ir pagal tai, kad net vos pradėjus raudonuoti uoga, dar didžia dalim žalios spalvos, jau būna sultinga ir skani. Auga jos, kaip sako pavadinimas, dažniausiai šlaituose, ir gana stačiuose.

Nereikia labai ypatingų sąlygų ir braškėms. Radus lopinėlį žemės sklype, galima sodinti šias uogas. Paravėti, gal kartais palaistyti, jei sausa vasara, ir turėsit šiokį tokį derlių. Braškės lengvai plinta ūsais, tad, jei neprižiūrėsim, jūsų braškės plėsis į aplinkines teritorijas. Lokaliai, ta prasme, vienas ūsas būna keliolikos – keliasdešimties centimetrų ilgio. Siekiant derliaus, geriau ūsam neleisti augti, arba jiems išaugus ir prigijus, naują braškės krūmelį persodinti toliau. Tačiau yra pavyzdžių, kai taip augintos ir apleistos braškės plėtėsi, daržas, kuriuose jos buvo sodintos, virto pieva, ir vis tiek dar kelis ar keliolika metų toje vietoje galima eiti prisirinkti uogų.

Braškėms gana svarbu sėjomaina, arba stiprus kalkinimas. Šios uogos išskiria daug įvairių ir gana stiprių organinių rūgščių ir nuodija pačios save. Tokia strategija gamtoje leidžia neužsibūti augalui vienoje vietoje – savo žemę apnuodijančios braškės priverstos ūsais tolti ir plisti toliau. Augant vietoje vietoje, žemė turbūt būtų tiesiog nualinama, padidėtų atsitiktinio sunaikinimo tikimybė. Žodžiu, plisti reikia. Ir dirva, kurioje kelis metus augo braškės, būna gana rūgšti. Ūkininkai žemei pagerinti naudoja nemažus kiekius kalkių, natūraliai tai ir laikas tas rūgštis suskaido. Tad braškių auginimas vienoje vietoje lems vis mažėjančius derlius, geriausia kas du, tris ar keturis metus keisti braškių vietą. Tuomet uogų bus daug, skanių, jos bus sveikesnės, sunkiau pažeidžiamos įvairių ligų.

Paruošta pagal www.valgo.me informacija.